Jis buvo parašytas prieš trisdešimt metų.
O gal prieš dvidešimt.
Parašytas kita ranka.
Iš pradžių Rozalė skaitė tylomis.
Tada skrandžio duobutėje susidarė gniužulas.
Parašas apačioje priklausė žmogui, kurį ji pažinojo.
Jos motinai.
Margaretai Ašford.
Rozalė nusileido ant sulūžusių grindų krašto.
„Mano motina.“
Gideonas atsiklaupė šalia jos.
Margaretė Ašford tiesą sužinojo po daugelio metų.
Ji rašė, kad Silas prisipažino siautėdamas išgėręs.
Jis ketino grąžinti Abigailės dokumentus Gideonui.
Tačiau nespėjo – susirgo.
Prisipažinimą jis paslėpė toje pačioje dėžutėje.
Tuo metu… …pabaigoje ji buvo pridėjusi paskutinę eilutę.
Žinutę, skirtą būtent Rozali.
Rozali prispaudė ranką prie burnos. Raštelyje buvo parašyta:
„Jei mano dukra Rozali kada nors tai ras, pasakykite jai, kad atsiprašau, jog negalėjau jos nuo jo apsaugoti. Gideonas Rukas nėra tas pabaisa, kokiu jį laiko pasaulis.“ Silas tuo pasirūpino – žinodamas, kad miestelį, kuris kažkuo nepasitiki, lengviau apiplėšti.
